Norite pareikšti nuomonę? Spauskite čia.

Neįgalumas ir darbas - ar tai suderinama?

 Pamastymai...
Ar neįgalusis – visavertis darbuotojas
Žmogaus teisių gynėjai pasipiktintų paties klausimo etiškumu ir būtų teisūs.
Vakarų valstybėse jau seniai siekiama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką, o integracijos programų tęstinumas įrodo, kad tai – pasiteisinančios iniciatyvos.
Deja, Lietuvoje dar labai gaji neįgaliojo uždarymo tarp keturių sienų praktika: be maisto, drabužių ir stogo virš galvos, jam daugiau nieko nereikia ir nesinori. Juk neįgaliajam nuolat reikia pagalbos, rūpesčio, tad be šio artimųjų laiko gaišinimo yra lyg ir savanaudiška norėti daugiau. Kad ir dirbti.

Verslininkai nesijaučia suinteresuoti priimti dirbti neįgaliuosius, kadangi šie nėra pajėgūs dirbti taip sparčiai kaip sveiki žmonės. Baiminamasi galimai kilsiančių problemų, abejojama neįgaliųjų kvalifikacijos kokybe. Neįgalieji savo ruožtu kompleksuoja dėl savo negalios. Tačiau neįgalieji, kurie visgi pasiryžta dirbti, stengiasi tai daryti gerai, išlaikyti turimą darbo vietą, kadangi naują susirasti jiems yra sudėtingiau nei sveikam žmogui. Pastangas gerai dirbti stiprina ir neįgaliojo noras įrodyti sau ir kitiems, jog jis gali dirbti kaip visavertis žmogus.
Deje, iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis asmenų (9 iš 10) to nesupranta ir neįvertina. Ir tai rodo Lietuvos žmonių mentalitetą.
ATSIPRAŠAU tų, kurie įsižeidė. Tai tik nuomonė ir nieko nenoriu įžeisti

Tiesiog laikas laužyti stereotipus

Nuo 2004-ųjų, kai buvo priimtas Socialinių įmonių įstatymas, toks neįgaliųjų įdarbinimas yra stipriai remiamas valstybės, o nuo 2006 metų pavasario norintiems įsidarbinti ar kurti savo pačių verslą neįgaliesiems bei juos įdarbinantiems darbdaviams talkina 6 didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose Panevėžyje ir Alytuje – įsikūrę Neįgaliųjų verslo plėtros centrai.

Centruose dirbantys konsultantai tarpininkauja tarp darbo ieškančių neįgaliųjų ir darbdavių, verslininkams teikia informaciją apie neįgaliųjų darbo vietų subsidijavimą, kitas lengvatas, padeda tvarkyti socialinių įmonių steigimo dokumentus, konsultuoja įmonių patalpų pritaikymo neįgaliesiems klausimais ir teikia kitokią pagalbą. Čia pagalbos gali susilaukti ir neįgalieji, patys norintys įkurti savo verslą, nors tokių atvejų, nėra gausu. Neįgaliesiems organizuojami ir profesiniai mokymai. Be to, veikia virtualus Neįgaliųjų verslo plėtros centras. Tai - kol kas vienintelė neįgaliesiems skirta mokymo bazė, kuri bet kurioje Lietuvos vietoje gyvenančiam neįgaliajam leidžia gauti aktualios informacijos, konsultuotis su specialistais, ieškoti darbo ir pan.
Deje... TAI TĖRA TIK NUOSTABIOS ĮDĖJOS. TIKRAI NĖRA TAIP GERAI, KAIP GALI PASIRODYTI IŠ PIRMO ŽVILGSNIO!


Neįgaliesiems sukurta darbo vieta turi būti išlaikyta bent trejus metus. Ją steigdamas, darbdavys įsipareigoja atitinkamai pritaikyti darbo vietas (įrengti įvažiavimus, poilsio vietas, pritaikyti tualetus ir pan.). Tam, kaip ir neįgaliųjų darbuotojų apmokymams, bei visai ar dalinei neįgaliųjų darbo užmokesčio kompensacijai yra skiriamos valstybinės subsidijos. Subsidijuojamos ir papildomos administracinės bei transporto išlaidos, asistento (gestų kalbos vertėjo) samdymo išlaidos, teikiamas finansavimas įmonės neįgaliųjų darbuotojų socialinei integracijai vykdyti.

Tad pasiryžusieji pagelbėti neįgaliesiems - PATYS LIEKA BE PAGALBOS.
Svarbu – žinoti kur kreiptis, turėti idėjų, entuziazmo ir nebijoti tam tikrų sunkumų. Ir svarbiausia - sulaukti geranoriškumo, supratimo iš "valdiškų" instancijų darbuotojų. Deje, tai beveik tas pats, kas iš alkano vilko atimti mėsos gabalą...

O sunkumų kyla labai daug...

Vis dėlto neįgalieji yra neretai darbinami, remiantis užimtumo rėmimo, o ne socialinių įmonių įstatymu, kadangi jame numatytos sąlygos yra palankesnės. Be to, nuo verslo kūrimo tiek pačius neįgaliuosius, tiek nuo socialinių įmonių statuso siekiančias jau esančias organizacijas atbaido biurokratinės kliūtys. Ką įmonė turi padaryti, siekdama gauti socialinės įmonės statusą, nėra proporcinga būsimai naudai.

Šiandien socialinių įmonių vystymo sistema yra pernelyg biurokratizuota, neįgaliųjų įdarbinimo procesas yra pernelyg ilgas dėl gausybės procedūrų, atliekamų darbo biržai ir Sodrai. Dėl tokių kasdieninių darbų kaip pavyzdžiui, neįgaliųjų darbo tabelių pildymui, reikėtų samdyti atskirą darbuotoją.
Darbo biržų finansuojamų neįgaliųjų įdarbinimo vietų skaičius yra pernelyg ribotas.
Verslininkai pritaria Didžiosios Britanijos ar Airijos praktikai, kai naujai įsikūrusi įmonė dvejiems-trejiems metams yra atleidžiama nuo mokesčių, nes, jo nuomone, tai itin palengvintų socialinių įmonių veikimo pradžią.

Nepaisydamos kliūčių, neįgaliųjų socialinės įmonės po truputį kuriasi. Bandydama paspartinti šį procesą, valdžia daro atitinkamus pakeitimus teisiniuose dokumentuose. Visai neseniai Vyriausybė pritarė Socialinių įmonių įstatymo pakeitimams. Ateityje subsidijas bei įvairias kompensacijas gaus socialinės įmonės, įdarbinančios ne tik neįgaliuosius, kuriems yra nustatytas 30-55 procentų neįgalumo lygis, kaip kad buvo iki šiol, bet ir įdarbinančios tuos, kurių nedarbingumo lygis - nuo 0 iki 55 procentų. Subsidijos bei kompensacijos bus skiriamos ir už dirbančius pensinio amžiaus neįgaliuosius, kuriems nustatytas didelių arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Tikimasi, kad šie pakeitimai išplės neįgaliųjų galimybes integruotis į darbo rinką. Tačiau ar nepadidins darbdavių noro piktnaudžiauti gaunama finansine parama?

Puse lūpų kalbama apie neįgaliųjų išnaudojimą darbe. Subsidijuojant neįgaliųjų darbo vietas, jas tampa patrauklu kurti dėl pačios galimybės turėti pigios darbo jėgos.
Štai neįgaliojo X, kurio vardas čia nebus minimas, darbo sutartyje buvo numatyta, kad vyriškis dirbs ne visą, o tik pusę darbo dienos, šiuo metu jis verčiamas dirbti naktines pamainas, iš viso jo darbo laikas sudaro apie 12 valandų. Darbdaviui paskiriant vis papildomų užduočių, darbo krūvis vis didėja. Iš neįgaliojo reikalaujama kaip iš sveiko darbuotojo ar netgi daugiau, nors sutartyje yra numatytos visiškai kitos sąlygos. Ši darbo vieta yra subsidijuojama, tačiau subsidijos skirtos apmokėti tik ne visos trukmės darbo dienai, tad atskaičiavus mokesčius, vyriškis negauna nei 400 litų. Žmogus bijo kur nors skųstis, nes susirasti naują darbo vietą neįgaliajam yra sunku, ar net NEĮMANOMA. Be to, ankstesnė jo paties darbo patirtis rodo, jog situacija panaši ne vienoje neįgaliuosius įdarbinančioje įmonėje.

Patirtis rodo, kad yra ir tokių darbdavių, kurie "įdarbina" žmones tik žodžiais (oficialiai žmogus NEĮDARBINAMAS) ir reikalauja iš vieno žmogaus, atlikti darbą kurį turėtu dirbti mažiausiai 4 žmonės. To darbo, vienam darbuotojui atlikti NEĮMANOMA, o darbdavys to suprasti nenori ir labai smarkiai reiškia savo nepasitenkinimą, kuris pasireiškia riksmais, koneveikimu ir net grąsinimais atleidimu...
Ar tai nepiktnaudžiavimas, nesityčiojimas iš ŽMOGAUS?

Taigi esama sistema, galbūt - kontrolės trūkumas palieka daug erdvės piktnaudžiavimams. Galbūt tai ir tautos mentaliteto, suvokimo, kas yra žmogiška, etiška, problema. Į klausimą, kur link tai veda ir kokių padarinių sukels pakeitimai, šiandien sunku atsakyti.

Atrodo, ledai po truputį laužiami – neįgaliesiems bando pagelbėti valdžia (DEJE - TIK PAŽADAIS IR TIK "BANDO").
Reikia ir visų sveikųjų atsako atsikratant stereotipų...
Atsako reaguojant į šalia esančio neįgaliojo patiriamus sunkumus...
Atsako suteikiant galimybę dirbti...
Atsako suteikiant galimybę GYVENTI...
Gyvenimas rodo, kad dauguma neįgaliųjių NORI ir svarbiausia - GALI dirbti.
Pradžia visada sunki. Bet gera pradžia – pusė darbo.
NEĮGALUS ŽMOGUS YRA TIK NEĮGALUS, BET JIS GYVAS...

Apie diskriminaciją...

 Lygių galimybių įstatymo, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, nuostatos suderintos su Direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės 2000/43/EB bei Direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 2000/78/EB nuostatomis. Šis įstatymas, kuriuo praplėstas Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus mandatas buvo priimtas 2003 m. lapkričio 18 d.

Lygių galimybių įstatymo, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, nuostatos suderintos su Direktyvos, įgyvendinančios vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės 2000/43/EB bei Direktyvos, nustatančios vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 2000/78/EB nuostatomis. Šis įstatymas, kuriuo praplėstas Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus mandatas buvo priimtas 2003 m. lapkričio 18 d. Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą funkcionavusi Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucija pervadinta į Lygių galimybių kontrolieriaus ir šiuo metu veikia pagal abu įstatymus – Moterų ir vyrų lygių galimybių bei Lygių galimybių.

Apibendrinant, galima pasakyti, jog terminas “diskriminuoti” reiškia du asmenis ar dvi situacijas vertinti skirtingai, kai tarp jų skirtumo nėra, arba vertinti vienodai situacijas, kurios faktiškai yra skirtingos. Lygių galimybių įstatyme apibrėžiama, kas yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija bei priekabiavimas.

Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šiuos įstatymų numatytus atvejus:

1) apribojimus dėl amžiaus;

2) reikalavimą mokėti valstybinę kalbą;

3) draudimą dalyvauti politinėje veikloje;

4) dėl pilietybės taikomas skirtingas teises;

5) specialias priemones sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes;

6) specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų;

7) kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikra žmogaus savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra tinkamas.

Taigi, Tiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai vienas asmuo yra vertinamas mažiau palankiai nei tokioje pačioje situacijoje vertinamas, buvo arba būtų vertinamas kitas asmuo, remiantis bet kuriuo iš pagrindų, kuriais diskriminuoti yra draudžiama.

Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims.

Kitaip tariant, netiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrai kategorijai priklausantys asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys. Tokia diskriminacija draudžiama, nebent tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Vienas iš galimų situacijų pavyzdžių - ženklus užmokesčio asmenims, dirbantiems pilną etatą ir tik jo dalį, skirtumas, kadangi nepilnu etatu išimtinai arba dažniausiai dirba moterys. Kitas galimas pavyzdys - iš pažiūros neutrali kompanijos vidaus nuostata, reikalaujanti tam tikros darbo aprangos (dress code), jei toks reikalavimas išskiria asmenį ar grupę asmenų iš kitų. Svarbu pažįmėti, jog leidžiami diskriminacijos pateisinimai turi būti taikomi labai griežtai.

Pavyzdžiui, aukšti gimtosios kalbos žinojimo ar raštingumo reikalavimai gali būti pateisinami, jei tokiam darbui jie būtinai reikalingi, pvz., kalbos mokytojui ar literatūros dėstytojui, tokiais atvejais aukšti darbdavio reikalavimai gali būti pateisinti. Tačiau tokie patys reikalavimui aukšto raštingumo nereikalaujančiam darbui į išimtis nepateks ir bus neteisėti.

Priekabiavimas – nepageidaujamas elgesys (diskriminacija), kai dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Kaip matyti, priekabiavimo apibrėžimas yra pakankamai platus, apimantis platų ratą nepageidaujamo elgesio variantų.

Informacija pamastymui...

Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas patiems neįgaliesiems, kurių teisės yra lygiavertės kitų žmonių teisėms, o ne socialinio aprūpinimo perspektyvai, kuri iki šiol darė didžiausią įtaką neįgaliųjų politikos srityje. Juk neįgaliuosius reikia matyti kaip žmones, turinčius teises, ir nepriklausomus piliečius bei vartotojus. Neįgalieji turi turėti lygias galimybes ir galėti naudotis visais visuomenės ištekliais – jie turi turėti galimybę šviestis, naudotis naujosiomis technologijomis, sveikatos priežiūros ir socialinio aprūpinimo paslaugomis, dalyvauti sporto ir laisvalaikio užsiėmimuose. Europinis visuomenės modelis gali būti modernizuotas tik tuomet, kai investuosime į žmonių gabumus ir ryžtingai kovosime su socialine atskirtimi. Todėl į neįgalius žmones turėtume žiūrėti ne kaip į sunkumus keliančius, o kaip integracijai į darbo rinką teigiamą įtaką darančius asmenis.
Sąvoka "negalia“ - tai socialinė koncepcija, kuria siekiama atpažinti ir šalinti įvairias kliūtis trukdančias, kad šie žmonės lygiavertiškai galėtų dalyvauti visose gyvenimo srityse. Neįgaliųjų kategorijai priskiriami visi žmonės, kurie dėl visuomenėje įsigalėjusio požiūrio negali naudotis tomis pačiomis galimybėmis kaip visi kiti žmonės. Todėl egzistuoja įvairios negalios kategorijos bei rūšys. Jos sudaro heterogeninę grupę, susidedančią iš judėjimo, regėjimo, klausos, pažinimo ir psichinių sutrikimų. Kliūtys, su kuriomis šie žmonės susiduria visuomeniniame gyvenime, yra įvairios ne tik dėl jų negalios, bet ir dėl jų amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos bei kitų faktorių. Neįgaliųjų socialinė adaptacija, integracija bei jos tyrimo problema yra aktuali ir Lietuvai.

Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, o tam tikras specifines sritis – atskiri įstatymai ar tarptautiniai teisės aktai. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 159 „Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo“. Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, taip pat ir Lietuva įsipareigoja sudaryti žmogui su negalia galimybę gauti, išsaugoti tinkamą darbą, daryti profesinę karjerą, taip pat siekti tokio žmogaus socialinės integracijos. Lietuvoje 2001 m. rugpjūčio 1 d. yra įsigaliojusi ir Europos socialinė chartija (pataisyta), kurios tinkamas įgyvendinimas-labai svarbi socialinių žmogaus teisių apsaugos garantija. Šios Europos Tarybos sutarties 15 straipsnis apibrėžia neįgaliųjų teisę į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime. Lietuva ratifikuodama šią chartiją įsipareigoja imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas neįgalių asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, įsidarbinimas ir aprūpinimas darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikymas darbo sąlygų prie neįgaliųjų poreikių, bei remti jų visišką socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.

2004 metais priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 dienos. Naujuoju įstatymu: teisiškai įtvirtinamos neįgaliųjų teisės, užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos, numatomos neįgaliųjų socialinės integracijos prielaidos ir sąlygos. Įstatyme yra atnaujinta daugelis senojo įstatymo (Invalidų socialinės integracijos įstatymas) nuostatų, užtikrinamos neįgaliųjų lygios teisės ir galimybės visuomenėje, nustatomi neįgaliųjų socialinės integracijos principai, apibrėžiama socialinės integracijos sistema ir jos prielaidos bei sąlygos, įvardijamos neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančos institucijos, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymas. Naujojo įstatymo esminis akcentas - naujai įvertinama žmogaus negalia ir jam atsiveriančios galimybės. Neįgalusis žmogus gali rinktis, ką jis nori ir sugeba daryti, o visuomenės pareiga - padėti jam tai pasiekti.

Vienas pagrindinių uždavinių siekiant Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo numatytų tikslų yra pritaikyti aplinką neįgaliems žmonėms, kad pastarieji tiek viešajame, tiek asmeniniame gyvenime turėtų sąlygas ir galimybes laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi neįgaliųjų socialinės integracijos modelis tampa artimesnis Europos Sąjungos šalių socialinės integracijos sistemoms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu neįgalusis asmuo yra tas, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

Neįgaliųjų skaičius Lietuvos Respublikoje

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2005 m. pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 22,3 tūkst. darbingo amžiaus asmenų. Palyginti su 2004 m., jų padaugėjo beveik 5 procentais ir 1000-iui darbingo amžiaus asmenų teko 10 neįgaliųjų. Moterys sudarė 47 procentus visų pirmą kartą pripažintų neįgaliaisiais asmenų, vyrai – 53 procentus. 2005 m. Lietuvos Respublikos valstybėje gyveno 248 260 asmenys, gaunantys netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas, susijusias su negalia (invalidumu) ir apie 2 tūkstančiai asmenų, kurie neturėjo teisės gauti jokios netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, t.y. iš viso Lietuvoje gyvena apie 7 proc. asmenų, kurie yra pripažinti neįgaliais.

Lygūs prieš įstatymą

Neįgalieji, kaip ir visi piliečiai, privalo turėti tokias pačias žmogaus teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmajame straipsnyje sakoma: visi žmonės yra laisvi ir lygūs jų orumo ir teisių atžvilgiu. Norint pasiekti šį tikslą, valstybė turi pagarbiai žiūrėti į savo visuomenės įvairovę ir siekti, kad neįgalieji galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis: civilinėmis, politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis.

Teisė integruotis

Neįgalus asmuo yra žmogaus teisių ir pareigų subjektas, jis turi teisę į pozityvią valstybės pagalbą. Žmonėms su negalia reikia daugiau visuomenės paramos, kad jie galėtų pasiekti tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir kiti piliečiai. Tokia parama niekada neturėtų būti laikoma privilegija, tai yra žmogaus teisė.

Taigi žmonių su negalia integraciją į visuomenę nulemia tinkama visuomeninių procesų organizacija (tinkamas požiūris) ir pačių neįgaliųjų aktyvumas.

Valstybė turi skatinti naudojimąsi asmeninio integravimosi teise ir užtikrinti, kad įstatymai nediskriminuotų žmonių su negalia.

Fizinės aplinkos pritaikymas

Būtina sąlyga atkurti žmogaus su negalia fizinį, dvasinį ir ekonominį savarankiškumą- fizinės aplinkos pritaikymas. Beveik trečdaliui Lietuvos gyventojų dėl judėjimo sunkumų ir ribotų galimybių pasirūpinti savimi reikia pritaikyti fizinę aplinką. Fizinę aplinką galima suskirstyti į viešąją aplinką (visuomeninio lankymo ir paslaugų objektų infrastruktūra, darbo aplinka, transportas) ir būsto aplinką (gyvenamieji namai, butai ir jų aplinka).

Reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu Aplinkos ministerija yra įpareigota rengti normatyvinius techninius dokumentus susijusius su aplinkos pritaikymu neįgaliųjų specialiesiems poreikiams. Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros savininkai bei naudotojai.

Informacinės aplinkos pritaikymas

Plečiantis informacinėms technologijoms ir komunikacijos priemonėms, informacija tampa vienu svarbiausiu asmens darbo įrankiu, ryšio priemone. Visuomenė buvo informuojama apie žmonių su negalia problemas, bet nesirūpinta informacinės aplinkos pritaikymu tokiems asmenims.

Šiuo metu Lietuvoje pradėto vykdyti informacinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems darbai - subtitruojamos pavienės laidos, iš dalies pritaikomos mokyklų programos ir vadovėliai, nevyriausybinės organizacijos stengiasi teikti kompensacinę techniką, skirtą informacijos prieinamumui pagerinti. Įgyvendinama gestų kalbos vartojimo programa, pagal kurią steigiami gestų kalbos vertėjų centrai, regėjimo negalią turintiems asmenims leidžiama literatūra Brailio raštu, įgarsinamos knygos, veikia valstybės išlaikoma Lietuvos aklųjų biblioteka, profesionaliai teikianti paslaugas žmonėms su regėjimo negalia.

Profesinė kvalifikacija ir reabilitacija

Esant sudėtingai ekonominei situacijai, didėjant konkurencijai, kai turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo darbo rinkoje sąlyga, žmonėms su negalia iškyla profesinių įgūdžių atkūrimo ir įgijimo problema. Norintiesiems įsidarbinti reikia papildomos profesinės reabilitacijos ir mokymo.

Profesinis mokymas yra sudėtinė švietimo sistemos dalis. Jo kaita priklauso nuo visos švietimo sistemos kaitos, o ypač nuo darbo rinkos pokyčių ir jos keliamų reikalavimų. Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama valstybinės švietimo strategijoje iškeltas švietimo plėtotės nuostatas, siekia sudaryti sąlygas įvairiausių poreikių ir gebėjimų asmenims siekti įgyti profesinę kvalifikaciją.

Didžiulė kaita darbo ir užimtumo srityje kelia vis didesnius reikalavimus profesijos mokytojams ir profesinio mokymo kokybei. Atsižvelgiant į tai, parengtos metodinės rekomendacijos, skirtos mokyti specialiųjų poreikių asmenis profesijos: lengvų drabužių siuvėjams, apdailininkams, virėjams, staliams, avalynės taisytojams, pynėjams, tekstų rinkėjams kompiuteriu, žemės ūkio verslo specialistams. Šios metodinės rekomendacijos padės profesinių mokyklų profesijos mokytojams, dirbantiems su specialiųjų poreikių mokiniais lanksčiau taikyti profesinio mokymo programų turinį, leis diferencijuoti jį, atsižvelgiant į mokinio gebėjimus ir sudarys galimybes mokiniui sėkmingai siekti įgyti profesinę kvalifikaciją, o vėliau integruotis į darbo rinką.

Atsižvelgiant į tai, kad profesinė reabilitacija iki šiol buvo viena silpniausių grandžių neįgaliųjų socialinės integracijos sistemoje, didelis dėmesys Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme skiriamas profesinei reabilitacijai - teisiškai įtvirtinta asmenų su negalia teisė ir galimybės gauti profesinės reabilitacijos paslaugas, įtvirtintos prielaidos sukurti profesinės reabilitacijos sistemą, užtikrinančią kokybiškas paslaugas, padėsiančias asmenims, dėl ligos ar traumos praradusiems darbą, vėl įsilieti į darbo rinką. Sudarius galimybes neįgaliesiems dalyvauti profesinės reabilitacijos programose, padidės jų galimybės integruotis į darbo rinką, galimybės gyventi savarankiškai, mažiau lėšų bus išleidžiama socialinei paramai.

Užimtumas

Kiekviena valstybė turi pripažinti principą, kad asmenys su negalia turi teisę naudotis žmogaus teisėmis, ypač įdarbinimo srityje. Tiek miesto, tiek kaimo vietovėse jie privalo turėti lygias galimybes gauti produktyvų ir gerai apmokamą darbą darbo rinkoje. Juk pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė, socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas.

Dėl sveikatos ir funkcinės būklės visiškai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus neturi lygių galimybių dalyvauti darbo procese, tikėtis vienodų pajamų su kitais visuomenės nariais ir konkuruoti darbo rinkoje. Todėl žmonėms su negalia pirmumo teise teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, mokamos bedarbio pašalpos, organizuojamas darbo rinkos profesinis mokymas, užimtumo fondo remiami darbai. Darbdaviams nustatytos privalomos įdarbinimo ar darbo vietų steigimo kvotos iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo vietų steigimo (pritaikymo) išlaidos. Žmonių su negalia organizacijų įmonėms suteiktos papildomos lengvatos (įmonės atleidžiamos nuo kilnojamojo turto mokesčio, taikomos juridinių asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir kt. lengvatos).

2005 m. neįgaliųjų užimtumo situacija pagerėjo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, per metus įsidarbino 3,2 tūkst. (2004 m. – 2,7 tūkst.) neįgaliųjų asmenų arba 2,9 procento (2004 m. – 2,1%) visų įsidarbinusių asmenų. Įregistruotų bedarbių su negalia skaičius sumažėjo 1 tūkst., tačiau jų dalis nuo visų įregistruotų bedarbių išaugo nuo 4,8 iki 5,4 procento ir sudarė 8,8 tūkst.

Lietuvoje siekiama užtikrinti neįgaliųjų teises ir galimybes visuomenėje siekiant mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį. Žmonės su negalia privalo turėti galimybę įsidarbinti, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti. Visuomenė privalo užtikrinti, kad asmenys su negalia turėtų pakankamą socialinę paramą ir socialinę apsaugą, net ir tuo atveju, jei jų neįgalumas riboja apmokamo darbo galimybę. Kiekvienas asmuo turi tas pačias gyvenimo šeimoje ir asmeninio integravimosi teises. Asmenys su negalia taip pat privalo turėti galimybę naudotis kultūra, sportu, tiek jų teikiamais malonumais, tiek kaip aktyvūs dalyviai. Bažnyčios ir religiniai susirinkimai turi būti prieinami, kad asmenys su negalia galėtų laisvai praktikuoti savo religiją.

Visuomenė gali kaupti žinias apie žmonių su negalia poreikius ir taip padėti pagrindus nuosekliam politikos formavimui ir planavimui, kurio visame kontekste būtų atsižvelgiama į neįgalumo aspektus.

2006 m. rugpjūčio mėn. 25 d. Jungtinių Tautų (toliau-JT) Generalinės Asamblėjos komitetas patvirtino Konvencijos, ginsiančios 650 mln. pasaulyje gyvenančių neįgalių žmonių teises, tekstą. Tai pirmasis bandymas įpareigoti visas tarptautinės bendruomenės valstybes gerbti neįgalių žmonių teises. Konvencijoje numatoma, kad valstybės turės priimti naujus įstatymus dėl Konvencijoje numatytų neįgaliųjų teisių įgyvendinimo ir privalės panaikinti visa, kas susiję su neįgaliųjų diskriminacija. Konvencijos tekstas numato specialios komisijos sukūrimą, kuri rūpinsis ir prižiūrės kaip valstybės įgyvendina šioje Konvencijoje išvardintas neįgaliųjų teises. Kiekviena Generalinės Asamblėjos narė turės ratifikuoti Konvenciją.
Tai tiek...